Teritorija su tvenkiniais ir mišku yra 5,5 ha, 32 km nuo Vilniaus centro. Yra 3 namai, 3 pavėsinės, miegamų vietų iki 60. 9 kambariai dviviečiai. Visuose namuose įrengta – 4 dušai, 5 wc, 3 lauko tualetai, vienas iš jų istorinio paveldo būdelė.
Renginiai:
Įmonių vakarėliai siūlau įvairias nuotykines programas miške, ugnies pagarbinimą (su saikingu kiekiu ugninio vandens) Neolito arkoje, įvairias kitokias sporto rungtis, pvz, „futbolas be taisyklių“, yra super trialo trasa iki 16 km ilgio. Lietingais vakarais organizuojamos pantomimos, teatras.
Gimtadieniai spalvingoje salėje, stalai dekoruojami miško dvasia, maistas su paveldo pagardais. Sutemus svečiams pasiūlomi siurprizai čia pat miške, pvz, “Pagonės pabučiavimas” ir kiti.
Bernvakariai su žygiais miškais ir pelkėmis nuo 4 iki 16 km ilgio, aplankomi vietiniai gyventojai, kuriems padedame išvaikyti iš bulvių šernus arba atliekami kiti trumpi labdaringi darbai.
Mergvakariai panašūs į bernvakarius, tik švelnesni.
Kiti renginiai su beribe fantazija, pvz, nudistinės parodijos, pirties medaus masažo kursai, miško stebuklų paieškos miške – viskas pagal suderintus poreikius.
Kainos nustatomos suderinus programą ir meniu. Pagal įvykusius faktus nuo 20 iki 60 E/žm.
Pastabos. Sodyba, didelė, nuošali ir savo organizacija unikali. Tinka, jeigu norite savo svečius nustebinti arba pajusti kitokį gyvenimo būdą ir supratimą. Tačiau čia privengiama banalių išgertuvių.
Mane visada galite pasiekti per FB Justino Sodyba

Ateina dar vienas pavasaris, vasara ir vėl kyla nenumaldomas noras visa krūtine kvėpti ir kvėpti gaivų, per girią perkoštą orą. Tuomet vis prisimenu vaikystę, kai, kiek aprėpė akys, melsvam rūke tyvuliavo Suvalkijos lygumos, o giria vos, vos dunksojo kažkur, tarsi pasaulio krašte.
Žmonių pasakojimai (daugiausia apie brolius – partizanus), perskaitytos pasakos ir pirmoji mokykliška išvyka į mišką mano vaikiškoje galvelėje pasėjo mintį – dalį savo gyvenimo praleisiu miške, o svajonių laimės viršūnė turėjo tilpti mažytėje trobelėje, pilnoje knygų ir bemaž nieko daugiau. Knygų tarpe ir pirmoji mano, aštuonmečio, perskaityta, Ž. Verno „Paslaptingoji sala“…ir toliau visos, visos, mane išauklėję, įžiebę nepasotinamą aistrą gyvenimui su nepakartojama jo mozaika…
Universitetas, gaivališkos jaunystės šėlionės, kai vienu metu norėjosi būti visur, toliau sekusi karjera, galiausiai leido man subręsti. Perkopęs keturiasdešimtmetį pagaliau pradėjau gyventi savo gyvenimą. Apsigyvenau sename Žvėryno kaime vidury miškų. Prasidėjęs vaikystės svajonės įsigyvendinimas buvo toks audringas, kad pamiršau savo profesiją, visokius „naudingus ryšius“, o per silpną telefoninį ryšį vis rečiau prasimušdavo dar bent koks susidomėjimas manimi. Vieną dieną, prisiminęs savo, ekonomisto, profesiją, suvedžiau 10 metų gyvenimo veiklos miške balansą. Sodybos teritorija išaugo nuo 0,5 iki 5,5 ha, atsirado 3 įrengti namai, kelios pavėsinės, 3 tvenkiniai, sala… Pinigų, deja, radau tik užsilikusių miesto “kosciumo” kišenaitėje – pundelį meškų – “vagnorkių”, valgyti radau maišą kruopų, apdairiai nupirktų kaimo malūne šunims šerti. Taip gyvenimas pamėtėjo išgyvenimo žaidimą, kuris tęsiasi iki dabar, nežinant kuo jis baigsis. Deja, vis dėlto, žinant… tik mes tai dažnai sąmoningai pamirštame.
Pasiknaisiojęs savyje, radau kūne negalavimą – viršsvorį dėl netvarkingos mitybos,- tad “įsiforminau” sau dietą, mėnesį su šunimis valgiau tas kruopas, kol, galop, suveikė apdairiai duotas skelbimas internete apie sodybos kaimo turizmo paslaugas. Atvažiavo pirmoji 10 žmonių kompanija švęsti gimtadienio. Gražioje tvenkinio salos pavėsinėje girtas riaumojimas pasigirdo jau po valandos, netrukus vienas „poilsiautojas“ kartu su liepsnojančia kepsnine nusirito nuo skardžio į tvenkinį – ištraukėm laiku, kitas, pasirodo, išprotėjęs, ranka išdaužė užrakintos mašinos langą ir su ją nurūko miško keliuku į nebūtį… Atrodo supratau, kas manęs laukia. Pradėjau mokytis naujos profesijos – renginių vadybos ir vedybos.
Mokiausi iš situacijų, klaidų, patyrimų, žmonių norų, nuotaikų, tik, gink dieve, nevažiavau semtis patirties į kitas sodybas ar renginius. Norėjau patenkinti savo anarchistinius instinktus ir sukurti itin originalias renginių versijas. Po 3 metų nepaprastai sunkaus psichologiškai darbo kiekviena kompanijos viešnagė tapo išskirtiniu, nušlifuotu renginiu, neretai tampančiu meno kūriniu. Deje, rezultatas dar labai priklauso nuo to nejuntamo, bent jau renginio pradžioje, dvasinio ryšio tarp svečių ir sodybos šeimininko bei pačių svečių tarpe. O nekintamos liko tokios sodybos renginių vertybės – kolektyvinė dvasia, teatrinė (meninė) improvizacija, linksmybių prasmė, neatsieta nuo kasdienybės. 

Ekstremalūs žygiai yra 7 kategorijų: 1 – po sodybos teritoriją, 7 – kai 15 km įveikiama pelkėmis, nendrynais nakties metu. Žygių metu teikiamas specialus maitinimas, bei gali būti sukurta linksminamoji programa, kaip kontrastinis malonumas patirtam siaubui sušvelninti. Per 2011 metus buvo 11 žygių, iš jų 6 atitiko 5 kategoriją ir 5 trumpi, bet labai malonūs 2 kategorijos.

Vakaronė Neolite – kalno oloje akmens amžiaus suvokimui atminti. Didžiausią džiaugsmą čia teikia karštuose dūmuose kepti patiekalai, kurie labai dera su pagoniškomis apeigomis. Ši egzotiška vieta įgyja vis didesnį populiarumą, todėl 2012 metų sezonui numatytą pagerinti buitines sąlygas čia bei padidinti apeigų įvairovę.

Bernvakariui gavęs pirmą užsakymą , suvokiau, kad kai kurie renginiai gali netilpti į jokius rėmus. Nuo to laiko taip ir liko nenusakomai improvizacijai paklūstatys vyriški žaidimai. Tačiau žaidimai kompanijai, o jaunikiui gi tenka duoti pamokėles, kad santuoka tai ne tik legalus sexas arba garantuota nemokama vakarienė, o ilgas periodas moteriškų manipuliacijų, kurios paverčia jaunuolį, jei ne namų ūkio vergu, tai belaisviu tikrai. Būna atvejų, kai jaunuolis persigalvoja, tada vežam jį į iš anksto numatytą vietą poilsiui „be tabu“, draugai tuo metu pasirūpina „išgelbėto“ jaunikio atostogų įforminimu jo darbovietėje. Beje tokių atostogų sąlygos komfortu beveik nenusileidžia Narkonon tinkle vykdomoms, tik priklausomybės atsikratoma ne narkotikams, bet moterims.

Mergvakariai – tinklelis taip pat ne iš lengvųjų. Ypač ilgai ir kantriai tenka būsimai nuotakai aiškintik kokiais būdais galima savo išsirinktąjį išlaikyti prie savęs kuo ilgiau. Keista, bet dauguma merginų nesuvokia, kad vyriškiui moteryje svarbiausias yra sexas (be monotonijos) bei vyriškų pomėgių viršenybė. Po pokalbio dauguma merginų supranta, kad tokių vyriškų bruožų tolerancija, tai mokestis už strateginį vyro vaidmenį šeimoje (ir visuomenėje). O maloniausia mergvakario dalis yra pirtyje, kurioje pavanoju vantomis. Tačiau ir čia šio to pasimokoma, nes išvydę daugybės praeities santuokų (ir ne) moterų nualintą mano nuvytusį kūną…dauguma merginų duoda sau įžadus tausoti savo mylimuosius.

Vestuvės, kaip vestuvės. Įdomesni 2 intarpai. 1 – apeigos Neolito gyvenvietėje, kai Jaunieji vaizduoja Adomą ir Ievą. Na, bet Ieva būna šiek tiek pridengta… 2 – pagrobtos nuotakos gaudynės, kai visi vestuvininkai senu barškančiu autobusu, prikrautu alaus, vejasi grobikus 5 ar net 10 km.

Štai ir visas Justino sodybos pristatymas. Norite originalaus, natūralaus ir neprognozuojamo veiksmo – aš tikrai ne visada žinau, ką su Jumis darysiu, nes tai dažniausiai pasako Jūsų akys – skambinkite, atvykite.

Visada Jūsų,
Justinas